Helovinas – tai pabaisų ir numirėlių šventė.
Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.
Nors kai kas sako, kad tai šventė, neturinti lietuviškų tradicijų, tačiau jau švenčiama ir Lietuvoje. Šiais metais siuvimo būrelio ugdytiniai pageidavo švęsti Helovino šventę. Helovinišką nuotaiką kūrė ir palaikė aplinka – žvakės, vorai, vaiduokliai, šikšnosparniai ir įvairūs patiekalai – „nukapoti žmonių pirštai“, „kruvini dantys“… Šventę įvairino „vaiduokliški“ žaidimai, sukėlę daug šiurpo ir smagaus juoko. Visi šventės dalyviai vieni kitus gąsdino siaubą keliančiais veidais ir kostiumais.
Daugiau nuotraukų galerijoje Spausti ČIA
Siuvimo būrelio vadovė Edita Dapkuvienė